Jo Nesbø „Troškulys” – knygos apžvalga

Jo Nesbø „Troškulys"

Paskutinė perskaityta knyga: norvegų autoriaus Jo Nesbø „Troškulys” – tamsus, įtemptas, pilnas veiksmo ir intrigos detektyvas.

Trumpas aprašymas

Netikėtai Osle vienas po kito aptinkami nužudytų moterų kūnai su perkąstomis gerklėmis. Palaipsniui paaiškėja, kad mieste pradėjo siautėti itin žiaurus serijinis žudikas. Stebina tai, kad savo aukomis jis renkasi moteris, besinaudojančias Tinder programėlės paslaugomis. Kaip visada bylą imasi tirti pagrindinis Jo Nesbø knygų personažas – policijos inspektorius Haris Hūlė.

Bendra informacija

Autorius: Jo Nesbø
Pavadinimas originalo kalba: Tørst
Leidykla: Baltos lankos
Leidimo metai: 2017
Puslapiai: 567

Knygos žanras

Detektyvai / trileriai
Skandinavų detektyvai / trileriai

Įspūdis

Tai nebuvo pati pirma mano skaityta norvegų autoriaus knyga, tačiau labiausiai patikusi ir įstrigusi iš visų kol kas perskaitytų. Kažkada gavau kitą jo knygą „Sniego Senis” dovanų, nuo to viskas ir prasidėjo… Tada „Sniego Seniui” įveikti užteko poros vakarų, todėl dar ir dabar retsykiais vis mėgstu sugrįžti prie šio autoriaus kūrybos. Tiesa, labai didelė vieno žanro, ypač detektyvo, gerbėja nesu, nuolat tokių knygų neskaitau, tačiau turiu keletą laiko patikrintų autorių. Nesbø – vienas iš jų.

Nors Jo Nesbø „Troškulys” yra net 11 (!) detektyvo Hario Hūlės serijos romanas, knygas skaityti galima ir atsitiktine tvarka – kaip atskirus stand-alone kūrinius. Nebūtinai iš eilės. Net leidykla „Baltos lankos“ kažkodėl neleido visų romanų paeiliui, vieną po kito. Dabar gal kiek ir gailiuosi, kad nepradėjau visko nuo pirmos serijos knygos, bet tikriausiai tada apskritai nebūčiau su jomis susidūrusi. Aišku, skaitant ne iš eilės prarandama dalis šios knygų serijos įdomumo, gali būti sunkoka pilnai suprasti visus pagrindinių veikėjų tarpusavio santykius, jų kaitą, charakterių bruožus. Nepaisant to, kiekviena detektyvo dalis yra tikrai pakankamai stipri ir pilnai prikausto skaitytojo dėmesį.

Knygos stilius šiurkštokas, grynai skandinaviškas, tamsus, kartais net bauginantis, tačiau ir labai įtraukiantis, autorius puikiai geba sukurti tam tikrą specifinę atmosferą. Nevengiama kraują stingdančių detalių. Daug veiksmo, intrigos, siužetas įtemptas, lengvai ir sklandžiai skaitosi. Atrodo, kad puslapiai patys verčiasi į priekį ir „užkabina“ nuo pirmo skyriaus :) Aukščiausio lygio kriminalinis romanas.

Beje, kas dar Jo Nesbø knygose man labai, LABAI patinka – tai muzikos, atlikėjų, dainų paminėjimai. Kartais apie tam tikrą personažą daug pasakyti gali vien jo mėgstama muzika ir jos stilius.

Pagrindinis knygos veikėjas ir bylos tyrėjas yra Haris Hūlė. Puikiai sukonstruotas personažas. Labai realus „herojus”: su visomis žmogiškomis ydomis ir silpnumo akimirkomis, nuopuoliais ir pakilimais, priklausomybėmis ir pagerėjimo periodais. Užkietėjęs alkoholikas, prireikus sugebantis visiškai suvaldyti savo žalingus įpročius ir pasišvęsti vien darbui, tačiau tikrai ne visada. Hario kova su pačiu savimi užima labai svarbią vietą kiekvieno romano eigoje, taip pat ir santykiai su kitais žmonėmis. Kiekvienoje knygoje jis keičiasi ir auga kaip asmenybė. Laikui bėgant neįmanoma nepalaikyti pagrindinio veikėjo jo kovoje su savo vidiniais demonais, o galiausiai – nepamilti. Vis dėlto būtent šioje serijos dalyje asmeninis herojaus gyvenimas klostosi kaip niekad gerai, pirmą kartą jis iš tikrųjų atrodo laimingas.

Kita vertus, tai tikras savo srities profesionalas, palaipsniui, nors ir nelabai noriai, pelnęs didžiosios dalies kolegų (ir ne tik) visapusę pagarbą bent jau savo talentui bei fenomenaliems gebėjimams. Hūlė pasižymi stulbinančia nuojauta, kuri retai jį apgauna. Tyrimo eigoje pateikiamos įžvalgos ir pastebėjimai, menkų detalių fiksavimas yra tiesiog nepralenkiami.

Keletas įstrigusių citatų:

“Haris bėgo. Jis nemėgsta bėgioti. Kai kurie žmonės tai daro, nes jiems patinka. Šis užsiėmimas patinka ir Harukiui Murakamiui. Haris mielai skaito Harukio Murakamio knygas, išskyrus tą apie bėgimą, kurią numetė. Haris bėgioja, nes jam patinka sustoti. Jam patinka būti nubėgus. Jam gali patikti ištvermės treniruotės. Raumenų skausmas, o ne sugebėjimas jį ištverti. Turbūt tai daug pasako apie jo silpną charakterį, polinkį sprukti, dar nepervėrus skausmui jau griebtis vaistų nuo jo.”

“- Matai, jam nepatinka žmonės.
– Man patinka žmonės, – paprieštaravo Haris. – Man tiesiog nepatinka būti su jais. Ypač tada, kai jų būna daug vienoje vietoje.”

“Mobiliuoju telefonu jis parinko kitą grojaraštį. Savo muziką. “Bad Company”. Su atlikėjais iš “Free”, “Mott The Hoople” ir “King Crimson” muzika vargu ar gali būti nevykusi. O dainuojant Polui Rodžersui muzika negali būti nevykusi. Mehmetas didino garsą tol, kol stiklinės už baro ėmė barškėti viena į kitą.”

JUMS GALI PATIKTI

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *